Žaibas gali sukelti gaisrus, žmonių žūtis, sugadinti elektros, elektronikos įrangą, o antriniai žaibo poveikiai daro didelę įtaką elektros tinklų, pramonės įmonių, ryšių infrastruktūros, medicinos, IT, gyventojų turtui ir kitų ūkio subjektų veiklai. Dėl žaibo sukeltų pasekmių patiriami ir dideli ekonominiai nuostoliai.
Siekiant apsisaugoti nuo šių gamtos reiškinių įrengiamos kelių tipų – žaibosaugos sistemos.
Tinkamai įrengta apsauga nuo žaibo (pvz., neįrengtas potencialų išlyginimas, neužtikrinta sujungimų kontaktų pereinamoji varža, bloga įžeminimo įrenginio varža, neteisingi skaičiavimai) vietoje apsaugos gali sukelti statinių gaisrus, sugadinti įrengimus ir prietaisus. Kadangi tai yra pakankamai sudėtingi inžineriniai įrenginiai, būtini atskiri projektai ir rizikos įvertinimas.
Pasyvioji apsauga nuo žaibo – įšorinei apsaugai nuo žaibo smūgių statomi atskirai stovintys arba pastatyti ant saugomo objekto strypų, tinklo arba trosų žaibolaižiai. Dažniausiai jie vadinami Faradėjaus, Franklino ir trosiniais žaibolaidžiais. Įrengiami žaibo priėmikliai, priimantys žaibo smūgį ir nutekinantys žaibo energiją į žeme. Šios sistemos principas yra tas, kad visi įrenginiai, išlindę aukščiau stogo, yra pajungti prie bendros žaibosaugos sistemos arba yra apsaugoti atskirais žaibolaidžiais. Trosiniais žaibolaidžiai dažniausiai apsaugomos naftos talpyklos, sprogių medžiagų talpos, sprogių medžiagų sandėliai.
Aktyvioji žaibosauga – statinio apsaugai nuo tiesioginio žaibo poveikio skirtas įrenginys su įmontuota elektronine įranga, sukuriančia vainikinį išlydį. Veikimo principas. Aktyviajame žaibolaidyje sumontuota elektroninė įranga, kuri perkūnijos metu per sekundės dalis prieš žaibo išlydį ima skleisti aukšto dažnio impulsus. Dėl to žaibolaidis sukuria vainikinį išlydį, kuris sukuria jonizuotą kanalą (atvirkštinį išlydį) žaibui nukreipti į žaibolaidį. Šis jonizuotas kanalas sąlyginai padidina žaibolaidžio aukštį ir daug kartų praplečia jo apsaugos zoną. Aktyviojo žaibolaidžio apsaugos zona siekia iki 100 metrų, priklausomai nuo žaibosaugos kategorijos, sumontavimo aukščio (ne mažiau 2-6 m. virš aukščiausios statinio dalies) ir aktyvinio žaibolaidžio gamintojo nurodytų parametrų.
Būtina parinkti tinkamiausią pastatui žaibosaugos sistemą, apskaičiuoti perdengimo zonas (t.y. plotą, kurį žaibolaidis turi apsaugoti) pagal pastato kategoriją, tinkamai parinkti medžiagas žaibolaidžio įrengimui. Aktyvinio, Faradėjaus, Franklino ir trosinio žaibolaidžių įžemintuvų varžos turi atitikti Elektros įrenginių įrengimo bendrųjų taisyklių reikalavimus ir STR 2.01.06:2009 „Statinių apsauga nuo žaibo“, „Išorinė statinių apsauga nuo žaibo“ standartų reikalavimus.
Žaibosaugos sistemą pastatui parenka projektuotojas atsižvelgiant į daugelį parametrų Saugant pastatus nuo tiesioginių žaibo išlydžių, stengiamasi nukreipti žaibo energiją į žemę , tiesiausiu keliu, kiek įmanoma mažiau ją sulaikant. Projektuojant ir įrenginėjant žaibosaugos sistemas būtina vadovautis STR 2.01.06:2009 „Statinių apsauga nuo žaibo“, reglamentu „Išorinė statinių apsauga nuo žaibo“, bei šio reglamento nuorodomis į kitus dokumentus.
Žaibosaugos įrengimas pagal Lietuvoje galiojančias normas skirstomas į keturias kategorijas. Pirmos ir antros kategorijos žaibosauga įrengiama pastatuose arba lauko aikštelėse kur yra sprogių medžiagų, skysčių, garų ir t.t.
Pirmos kategorijos žaibosaugai dažniausiai naudojami atskirai stovintys stropiniai žaibolaidžiai, tokio tipo žaibolaidžiai pramoniniuose objektuose, siekia iki 150 m. aukščio, dažnai naudojami trosiniai žaibolaidžiai, kai pastatas ar teritorija perdengiama ištemptu trosu.
Antros kategorijos žaibosauga įrengiama skaičiavimo centruose, gamyklose kur daug elektroninės ir kitos technologinės įrangos , pastatuose kur dirba didelis žmonių skaičius. Kitiems pastatams ir statiniams taikoma trečios, ketvirtos kategorijos žaibosauga.
Žaibosaugos kategorijos parenkamos pagal ,,Priešgaisrinės saugos taisykles, statybos techninį reglamentą ,,Aktyvioji apsauga nuo žaibo STR 2.01.06:2009.
Parenkant pastatui žaibosaugos sistemą reikia atsižvelgti į pastato paskirtį, konstrukciją ,vietą, stogo dangą. Žaibosaugos sistemą galima parinkti klasikinę( B.Franklino, Faradėjaus ) ir aktyvinę.
Šiuo metu tradicinei žaibosaugai įrengti Lietuvoje daugiausia naudojamas vielos tinklas arba strypai. Visos naudojamos detalės ir medžiagos turi būti atsparios korozijai.
Daugiausia naudojamos karštai cinkuotos plieninės arba varinės medžiagos. Jos yra ilgaamžės, atsparios atmosferos pokyčiams.
Pastatus esančius ant aukštumų, kaimo vietovėse efektyviausiai apsaugo atskirai stovintys stropiniai žaibolaidžiai, dideliems plotams apsaugoti naudojami aktyviniai žaibolaidžiai. Ekonomiškai naudinga taip apsaugoti kelis pastatus.
Žaibosaugos sistema tikrinama apžiūrint kiekvienais metais, prieš žaibų sezono pradžią. Pagal STR 2.01.06:2009 : Apsaugos nuo žaibo sistemos apžiūra visada atliekama po uraganinio vėjo, potvynio, žemės drebėjimo, gaisro ir intensyvios audros, žaibo išlydžio, remonto darbų arba kai pakeičiamos kai kurios žaibolaidžio dalys.
Žaibosaugos sistemos tikrinimo periodiškumas:
I ir II apsaugos klasės pastatams apžiūra atliekama kas 1 metai, tikrinimas kas 2 metus.
III ir IV apsaugos klasės pastatams apžiūra atliekama kas 2 metai, tikrinimas kas 4 metus.
Naudojant apsaugos nuo žaibo įrenginius sprogioje ar chemiškai aktyvioje aplinkoje, apžiūrą reikia atlikti kas 6 mėn., o patikrinimą kas 1 metai.